• en
  • Search

    Source unknown

    Source unknown

    Ne ypatingai trumpa istorija apie džinsus žemu liemeniu, 2005-uosius ir tinklines pėdkelnes.

    Tamsiais ir šaltais du tūkstančiai penktaisiais metais visi turėjo turėti tam tikro tipo džinsus – kliošinius ir žemu liemeniu. Juos nešiodavo visais metų laikais. Gal tai ir nebuvo taip blogai, bet du dalykai mane iš tiesų nervindavo – jie turėjo tokį žemą liemenį, kad kiekvieną kartą norint užsirišti batą turėdavai arba viena ranka prilaikyti džinsų liemenį nugaroje, arba pasirūpinti, kad vienintelis objektas esantis už tavęs būtų siena (maždaug 10 cm nuotolyje). Antras – jie būdavo tokie kliošiniai, kad nesvarbu kokius batus dėvint jie vis tiek vikdavosi per ne ypatingai mikštą asfaltą ir rinkdavo viską, kas ant to asfalto pasitaikydavo – įskaitant purvą, drėgmę ir akmenukus. Dėl šios priežasties jie turėdavo tam tikrą lenkimo žymę, kuri ankščiau ar vėliau pavirsadavo skyle.

    Kadangi tuo metu man patiko tam tikrai Punk rok muzika, aš norėjau juodų siaurėjančių džinsų. Pasirodo, tuo metu parduotuvėse aptikti tokį radinį buvo neįmanoma. Aš ilgai ieškojau, kol pagaliau atėjo toks laikas, kai džinsai pradėjo siaurėti, ir man pavyko susirasti vienintelius juodus siaurėjančius (nors dabar pasakyčiau, kad jie buvo tiesios tiesūs) džinsus, ir tai buvo turbūt vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Žinoma, praėjus daug metų aš radau tuos džinsus gulinčius komodos stalčiuje pas mane kaime, ir nusprendžiau juos šiek tiek patobulinti su tarka ir žirklėmis, pasiaurinti siuvimo mašina, ir dar panešiojau juos kaip juodus plėšytus džinsus.

    Kai ši istorija, tik su kitais drabužiais pasikartojo dar keletą kartų, aš nusprendžiau labiau pasitikėti savo šeštuoju mados pojūčiu. Ir nors nebijau eksperimentuoti mados ir stiliaus klausimas, nusprendžiau pasikliauti ne impulsyviais mados sprendimais, ir juolab ne įtakotais tokių straipsnių kaip „5 dalykai, kuriuos privalote turėti savo spintoje šį sezoną“.

    Iš kitos pusės labai nudžiugau, kai „mamos džinsai“ pagaliau pasirodė parduotuvių lentynose. Jau kuris laikas to laukiau, ir vieną kartą prieš porą metų net buvau išsiruošusi į ekspediciją tokių džinsų paieškai. Buvau pasiruošusi mokėti daug, apėjau visas parduotuves ir net nieko panašaus, į tai, ko norėjau – storo džinso, 80-ųjų Levi’s primenančius, aukštu liemeniu siaurėjančius džinsus neradau.

    Taigi, visuomet kai mada sugeba pasivyti mano norus aš labai nudžiungu ir pasinaudoju ta proga. Kitais kartais tiesiog laukiu, kol tam tikra mada praeis ir man nereikės žvelgti į dar vieną Choker’į arba tinklines pėdkelnes. Aš net neteigiu, kad šie dalykai yra labai prasti, tačiau aš savo spintoje neketinu ieškoti vietos jiems padėti padūlėti, kadangi tikrai neketinu nešioti kaklo papuošalo, kurio pavadinime yra žodis „Smaugti“ (angl.) arba pėdkelnių, kurios nesuteikia šilumos ir asocijuojasi su vilkikų vairuotojais ir prostitutėmis.

    Taigi, per keletą metų susidariau tam tikrą taisyklių rinkinį, pagal kurį perku naujus rūbus, ir taip, neretai nutinka man mano naujas rūbas ypatingai primena seną (pvz mano marškinėlių su filmais kolekcija), tačiau mieliau nešiosiu kažką, ką labai mėgsiu iki tol, kol jame atsiras kokių nors neišplaunamų dėmių, ir tuomet paversiu tai į miegojimo aprangą, negu leisiu pinigus tam, kas visų pirma nėra labai patogu, o antra, turi galiojimo terminą. Beto su Choker’iu nepamiegosi.

     

    Augustina Glinskyte,

    2017 Geg 23